Lukui vos dvylika, o mama jo išsižadėti spėjo dukart. Berniukas dažnai patirdavo girtuokliaujančio vyresnio brolio smurtą, jam tekdavo keliauti kartu su mama pas jos sugėrovus bei….
Septynmetei Emilijai mamos širdyje vietos nepakako. Mergaitė nuo mažų dienų gyveno su močiute, tačiau meilės ir auklėjimo ji nesulaukė. Dabar Emilijos mama džiaugiasi nauja šeima, augina dar vieną atžalą, o savo pirmagimei…
Rugilė SOS vaikų kaime gyvena jau pora metų. Ji našlaitė: kartą su priklausomybės kamuojama mama mergaitė nuvyko į polikliniką. Iš gydymo įstaigos mamai nebuvo lemta išeiti – mergaitė jos taip ir nesulaukė, nors kantriai sėdėjo ligoninės koridoriuje viena kaip pirštas iki pat vėlyvos nakties. Rugilės niekas nepasigedo ir…
Trūksta istorijų atomazgos? Pripažinkime, jog dažnai išvydę liūdnus ir graudžius pasakojimus, mes jų taip ir nebaigiame skaityti. Mintyse po jungtuko rašome daugtaškį ir nesužinome, koks iš tikrųjų pasidalintos istorijos tikslas. Sąmoningai sakome „mes“, nes norime atkreipti visų dėmesį, net savo, kadangi patys taip pat ne visada tinkamai įvertiname žiniasklaidoje sutinkamų straipsnių siekius. Regis, nevalingai peršasi mintis: „Kiek galima graudinti, prašyti, gėdinti?…“ O jei bent kartą pabandytume viską perskaityti iki pabaigos, pajausti tai, ką jaučia išgąsdintas, nuskriaustas vaikas bei suprasti, kad ne pinigai yra kertinis pasakojimo motyvas? Išsakyti istoriją, reiškia atverti širdį, išlieti tai, kas skaudžiausia, tikintis, jog būsi suprastas, galbūt paguostas. Šįkart pasidalinsime viena istorija. Maža kaip vaikas, kuris tai patyrė, tačiau reikalavusią suaugusio žmogaus stiprybės. Sunkumais, kuriuos įveikti įgalus tikrai ne kiekvienas, o vaikams, patekusiems į SOS vaikų kaimus pasirinkimo nebūta.
Pasivaikščiojimas tapo naujo gyvenimo pradžia
Problemoms negalioja amžiaus, lyties, rasės kriterijai. Jos ateina nekviestos, nelauktos ir renkasi, kas patinka. Vaikai, jaunuoliai į SOS vaikų kaimelį patenka netikėtai: kai kuriuos nuo mažų dienų sūpuoja rūpestingos SOS mamos rankos. Kiti gi į naują vietą atkeliauja ir taip sunkiu paauglystės metu. Kai kurie naujus namus atranda pastūmėti valstybinių tarnybų, o kitus į vietą it lagaminą pristato patys artimiausi žmonės, tartum apgailestaudami, tačiau protingai sakydami: „Mano skrydyje esi papildomas svoris, todėl turiu tavęs atsisakyti. Juk supranti, tokios taisyklės“. Ne visų tėvų gyvenimuose lieka meilės savo vaikams.
Ieva į SOS vaikų kaimą pateko kai jai buvo vos penkeri. Prieš tapdama globotine mergaitė gyveno su savo mama. Moteris turėjo priklausomybę nuo alkoholio, negrįždavo namo ištisus mėnesius ir savo mergytės visiškai neprižiūrėjo. Mamai netekus globos teisių, Ievutė kurį laiką augo pas tėvelį, tačiau jis, net būdamas biologinis mergaitės tėvas, niekada tėvystės nepripažino. Nors vyras rūpinosi būtiniausiais dalykais, meilės mergaitei jo širdyje neliko, o galbūt niekada nebuvo. Ievutė mėgo leisti laiką su tėčiu, eiti pasivaikščioti, žaisti. Jis buvo jos pasaulis, vienintelė jos šeima, globėjas.
Vienas saulėtas pasivaikščiojimas Ievutės gyvenimą pakeitė visiems laikams. Jos tėvelis tiesiog atėjo į SOS kaimelį vesdamas mergaitę už rankos ir ją paliko. Pakalbėjęs su administracija, užpildęs reikiamus dokumentus vyras ilgai nesvarstė. Sprendimas buvo priimtas ir mergaitė pateko į naujus namus. Dar kartą į naujus namus, kuriuose viskas buvo svetima… Naujas suaugęs žmogus, kurį kiti vaikai vadina mama, nauji broliai ir sesės… Ieva dienų dienas sėdėdavo prie lango ir tartum kažko laukdavo. Nors dvejonės čia nebūta. Ji slapta vylėsi, kad ateis mama arba tėvelis ir ji turės savo šeimą. Deja, mama taip niekada ir nepasirodė. Iš pradžių tėvas dar lankydavo mergaitę, tačiau susitikimai buvo vis retesni. Vieną dieną ji sužinojo, kad tėčio nebėra – tai nutiko paskutinėmis vasaros dienomis. Taip mokslo metų pradžią mergaitė pasitiko ne su kitais vaikais mokyklos kieme, bet tėvo laidotuvėse.
Jei ne mes, tai kas?
Visos istorijos skirtingos, o mes pasidalinome tik viena. Viena iš daugelio skaudžių, kurias patyrė labiausiai pažeidžiami, mūsų mažiausieji, o kiek jų liko už kadro?… Vaikai nėra daiktai, todėl kiekvieną negandą jie išgyveno ypač skaudžiai. Kiekviena nelaimė paliko gilią žymę. Norint pasiekti, kad vaikai išgytų nuo patirtų traumų, gebėtų adekvačiai vertinti save ir savo aplinką, mokėtų išreikšti emocijas bei jas valdyti, suprastų, kad yra reikalingi, prisivytų savo bendraklasius reikia psichologų, socialinių pedagogų, specialiųjų pedagogų, psichoterapeutų pagalbos. Padedami suaugusiųjų, specialistų, SOS mamų, globėjų vaikai kabinasi į gyvenimą ir stengiasi nebesigręžti atgal. Vaikų sveikimui taip pat svarbūs įvairūs sporto, meno būreliai, papildomos pamokos, kurios padeda realizuoti, lavinti savo gebėjimus, išlieti emocijas, atsipalaiduoti. Žinoma, svarbiausia yra SOS mamų bei globėjų meilė. Būtent jos vaikai trokšta labiausiai. Vaikams reikia nuolatinės pagalbos, paramos, kad galėtų lankyti būrelius, turiningai leisti laisvalaikį, efektyviau mokytis bei greičiau sveikti. Jei ne mes, tai kas padės likimo nuskriaustiems vaikams?
Aukokite vaikams kas mėnesį, siųsdami SMS žinutę numeriu 1471 su tekstu SOS5, SOS8 arba SOS10. Jūsų parama bus 5, 8 arba 10 eurų, priklausomai nuo SMS žinutėje įrašyto skaičiaus.
Jokia suma nėra per maža!
Daugiau informacijos apie paramą SOS vaikų kaimų vaikučiams: [-[0]-]
Dėl vaiko duomenų apsaugos vaiko nuotrauka, vardas, amžius ir lytis yra pakeisti.
