Kiekvienais metais Barselonoje (Ispanija) vyksta [-[0]-] gatvės fiesta. 5 dienų šventė rengiama miesto globėjos garbei ir jau nuo 1871 metų yra pripažinta oficialiomis atostogomis
Barselonoje gyvenantis Donatas Adamonis papasakojo apie savo nuotykius įspūdingoje gatvės fiestoje.
Barselona – fiestų sostinė. Čia kiekvienas ras vakarėlį ar koncertą savo, kad ir labai siauram arba išpuoselėtam skoniui. Šį kartą tai miesto globėjos – La Mercè diena, tuo pačiu didžiausia ir svarbiausia miesto šventė. Prieš metus, asmeniškai man, tai buvo įspūdingiausias metų renginys. Žinoma, kiekvienas skverelis parkelis ar aikštė kupini žmonių, koncertų, vaidinimų ar parodų, tačiau tai, kas vyko Ciutadella parke buvo tai, kas privertė ir šiemet nepraleisti ten vykstančių vyksmų.
Nuostabus oras ir gera nuotaika – gero laiko garantas. Sėdame su drauge ant plieninių dviračių žirgų ir lekiame kultūrintis. Jau pakeliui aptinkame sceną, įmontuotą neįprastoje vietoje, už vaikų žaidimo aikštelės, iš kur sklinda hip hopo garsai, toliau skveras su flamenko. Dar už kelių kvartalų spektaklis ar roko koncertas – žodžiu visiška makalynė – fiesta. Netrukus mes jau ir vietoje.
Dar nuo Arc de Triomf (triumfo arkos) minios žmonių marširuoja, stengiasi suspėti aplankyti kuo daugiau dominančių renginių. Prie įėjimo į parką lankytojus pasitinka gatvės artistai. Vienas gitarą brazdina, kitas ant trapecijos atsistojęs įkūnija „gyvą statulą“. O tik įlindus pro vartus, po kaire, prie baseinėlio nedidelė, tačiau tanki minia ir pianino melodija. Draugę tai iškarto privertė palikti mane su dviračiais ir patikrinti veiksmą. O ten, ant pakylos, įmantriai įtaisyta bei metaliniais ornamentais išgražinta pianisto tribūna, bei baseinėlyje pagal muziką trykštantys spalvoti fontanai. Tarp fontanų bei vandenyje sustatyti kavinės staliukai, berods, laukiantys klientų. Visą tai vainikuoja keistų lietpalčiais apsitaisiusių personažų šokis-vaidinimas. Įspūdinga.
Kol laukiu draugės, prieina pasimetusi turistė, ją išduoda negryna anglų kalba: „O kur čia šiame parke labai didelis fontanas?”, tai vieta kur ir aš noriu pakliūti, tai esminė šventės „vinies” vieta. „Eik tiesiai iki tvoros, o tada palei tvorą…”, netrukus ir mes link ten pajudam. Pakeliui jau girdisi visus kitus garsus užgožiantys klasikinės muzikos akordai. Įdomu, ką gi šiemet paruošė išradingi organizatoriai. Prirakinam dviračius prie gatvės žibinto. Visi žibintai parke šviečia neryškia melsva šviesa, labai pasakiška ir mįslinga. Štai, ir įsimaišėme į minią. Veiksmas jau vyksta. Skirtingose fontano vietose įrengta daugybė nedidelių scenų, toks jausmas, kad matai pasikartojantį veiksmą tik skirtingu atstumu. Vyksta baletas, užgroja ir pažįstama melodija. Pasirodo mes stebime „Gulbių ežerą”! Tirai netikėta tai išvysti tokioje netradicinėje ir ne kokioje nors filharmoninėje aukštojo meno vietoje.
Staiga veiksmas įsijungia ir visiškai greta esančioje scenoje. Tai, pasirodo, yra pagrindinė veiksmo vieta. Rūmų damos suka piruetus, vyriškis, ypatingai aptemptu triko, šokinėja pirštų galiukais. Fanfaros! Sėdėdama milžiniškame auksiniame krėsle princesė, tiesiai per vidurį minios, juda mūsų link. Tuo pačiu metu stebiu šalia manęs šokančiųjų mažiausias detales, vis tolstančiose scenose choreografinės šokėjų figūros, kur gali išskirti tik siluetus. Artistai įsitaisę net ir didžiulės skulptūros langeliuose, ten po porą šokėjų surado įspūdį, kad jie – žaislinės figūrėlės, judančios didžiulės muzikinės dėžės langeliuose (pamenate, tas dėžutes, kurias atidarius pasigirsta melodija ir balerinos figūrėlė ima suktis veidrodžių atspindžiuose).
Staiga veiksmas persikelia į kitą vietą ant nedidelio ežeriuko parko centre. Ten taipogi – viena pagrindinė scena, bei daug vienviečių kvadratukų, išmėtytų po visa ežerą ir po baleriną ant kiekvieno iš jų. Tikrų tikriausios gulbės. Apibendrinant – tikrai nuostabus renginys. Taigi nors ir nesu kamerinių reikalų gerbėjas, tačiau baletą su gulbėmis ant ežero stebėjau ir sekmadienį.
Viena bėda, kuri prieš metus buvo geriau apgalvota, tai, kad didžiuliai žmonių miniai nebuvo skirta nei laiko, nei nuorodų, kaip pereiti į kitą veiksmo vietą, todėl vyksta chaosas. Bobutės grūdasi, lipa viena kitai per galvą (visa tai, žinoma, labai sulėtinta ir, iš tikro, labai kultūringa). Kažkas skuodžia kiek įkabindamas, o kažkas ropoja kaip sraigius.
Po viso įspūdžio, apsukam dar kelis ratus aplink parką, tačiau niekas daugiau tiek dėmesio ir neaptraukia. Vienok parūpo gana didelė eilė, kurioje patingėjome stovėti tokie „apsibaletinę”. Tačiau vėliau pasidomėję sužinojome, kad ten kažkokios naujausios mapping technologijos. Kaip dideli technologijų, ypač naujausių, smalsuoliai įsirangėme į eilę kitą dieną. Eilė buvo tikrai nejudanti, nors ir gana nedidelė. Pasirodo, įleidžia tik po devyniolika žmonių, efektą sustiprina kiekvienam išdalinamos ausinės. Sulaukę savo eilės, ausinėse išgirstame psichodelišką kamerinės muzikos šiuolaikinį miksą ir patenkam į rūgšties pasaulį. Viduje esantis žiemos sodas (Barselonoje?) apšviestas įvairiai mirgančiais linijinais raštais.
Jau už pirmo posūkio mūsų nedidelė minia įsistebeilija į vieną lapijos šviesų, antgamtinio jausmo vaizdą ir jį palieka tik prižiūrėtojų paraginti per garsiakalbį. Tuoj už kito posūkio – pagrindinis šio veiksmo pasirodymas. Keli baltais kombinezonais ir geltonomis pirštinėmis bei tokiais pat šalmais pasidabinę, sakytum statybininkai. Kas laiko kokį objektą rankoje, kas tiesiog – gerą pozą įvaldęs ir visi sustingę iki suakmenėjimo. Pasikeičia muzika į greitesnę, trankesnę ir vaizdas ima mirgėti, raibuliuoti įvairiausiais raštais. Veikėjų šalmai bei pirštinės mirga įvairiais raudonais atspalviais, o kostiumai – dar kitokiais raštais…
Žodžiu, kalba bejėgė perduoti įspūdžius, o jie buvo įspūdingi. Po šio dirbtinio narkotiko, Antra baleto dalis suėjo tik kaip reklaminė pauzė. Jau dabar laukiu nesulaukiu ką kitąmet La Mercè fiesta parodys Ciutadell’oje.
