Amarai – smulkūs, bet labai žalingi sodų kenkėjai. Jie gali greitai daugintis ir sunaikinti didelę dalį augalų. Daugelis sodininkų susiduria su amarų problema, tačiau ne visi žino, kaip šie kenkėjai atsiranda ir kaip juos efektyviausiai naikinti. Šiame straipsnyje aptarsime kai kuriuos mažiau žinomus faktus apie amarų atsiradimą ir dauginimąsi.
Amarų gyvenimo ciklas: greitas dauginimasis
Amarai turi labai įdomų ir neįprastą gyvenimo ciklą, leidžiantį jiems greitai daugintis ir sparčiai plisti. Jie gali daugintis tiek lytiniu, tiek nelytiniu būdu, o pastarasis yra itin efektyvus ir dažnas.
Nelytinis dauginimasis, vadinamas partenogeneze, vyksta be apvaisinimo, kai patelės gamina kiaušinėlius, iš kurių išsivysto naujos patelės, taigi visi palikuonys yra genetiškai identiški su motina.
Šis procesas leidžia jiems sparčiai daugintis ir greitai kolonizuoti augalus, nes nereikia laukti patino ir apvaisinimo proceso. Vienas amaras gali pagimdyti iki 100 palikuonių per savo gyvenimą, o nauja karta subręsta per kelias dienas ar net valandas, priklausomai nuo rūšies ir aplinkos sąlygų.
Šis eksponentinis dauginimasis paaiškina, kodėl amarai taip greitai gali užpulti sodus, per trumpą laiką suformuodami dideles kolonijas, kurios minta augalų sultimis ir gali sukelti didelę žalą. Be to, kai kurios amarų rūšys gali išsivystyti sparnus, leidžiančius joms skraidyti ir plisti į naujas teritorijas, dar labiau didinant jų invazinį potencialą.

Amarų plitimo būdai: netikėtos kelionės
Amarai taip pat gali daugintis labai greitai, o tai dar labiau padidina jų plitimo riziką. Jie turi gebėjimą gimdyti gyvus jauniklius, kurie netrukus tampa suaugusiais ir gali pradėti veistis. Be to, amarai gali išskirti medų, kuris pritraukia kitus vabzdžius, tokius kaip skruzdėlės, kurios gali padėti plisti amarams pernešdamos juos į naujas vietas.
Kontroliuoti amarų populiaciją gali būti sudėtinga, ypač ekologiniuose ūkiuose, kur cheminės priemonės nėra pageidautinos. Užauginti įvairius augalus, kurie natūraliai atbaido amarus, arba skatinti jų natūralių priešų, tokių kaip boružės, pasirodymą, gali būti efektyvi strategija siekiant sumažinti amarų populiaciją.
Augalų rūšys ir amarų rūšys: specifinė partnerystė
Svarbu suprasti, kad ne visos amarų rūšys puola visus augalus. Kiekviena amarų rūšis dažniausiai turi savo mėgstamus augalus. Pavyzdžiui, vienos amarų rūšys teikia pirmenybę rožėms, kitos – bulvėms, dar kitos – vaismedžiams. Todėl, žinojimas, kokie augalai auga jūsų sode, padės prognozuoti, kokie amarai gali juos užpulti.
Be to, supratimas apie specifinius augalų-amarų ryšius leidžia imtis tikslinių apsaugos priemonių. Tai gali apimti atsparių augalų veislių pasirinkimą, kurios mažiau tikėtina nukentės nuo amarų. Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad sveiki, stiprūs augalai paprastai yra mažiau pažeidžiami nei silpnesni ar streso paveikti.
Sode verta palaikyti ekosistemą, kurioje gyvena natūralūs amarų priešai, kaip pvz., boružės ir žiedmusės; jų buvimas gali labai sumažinti amarų populiacijas. Galiausiai, reguliari augalų priežiūra, tokia kaip tinkamas laistymas ir genėjimas, gali padėti sumažinti amarų plitimo riziką, užtikrinant augalų sveikatą.
Aplinkos veiksniai ir amarų populiacijos dydis: optimalios sąlygos
Amarų populiacijos dydis priklauso nuo aplinkos veiksnių. Šilti ir drėgni orai yra idealios sąlygos amarams daugintis, o gausus maisto šaltinis (pvz., jauni, sultingi augalai) dar labiau spartina jų plitimą. Sausra gali sulėtinti jų dauginimąsi, bet dažnai ne visiškai jį sustabdo. Per didelis tręšimas azoto trąšomis taip pat gali skatinti amarų dauginimąsi, nes tai skatina augalų augimą ir suteikia amarams daugiau maisto.

Natūralūs amarų priešai: ekologiška pagalba
Gamtoje egzistuoja daugybė amarų priešų, tokių kaip boružės, auksaakės ir parazitinės vapsvos. Šie plėšrūnai ir parazitoidai efektyviai reguliuoja amarų populiaciją, naikindami juos įvairiuose vystymosi etapuose.
Pavyzdžiui, boružės lervos gali suėsti šimtus amarų per savo gyvenimą, o parazitinės vapsvos deda kiaušinėlius į amarų kūnus, taip juos paralyžiuodamos ir naikindamos iš vidaus.
Šie vabzdžiai padeda kontroliuoti amarų populiaciją ir gali sumažinti cheminių insekticidų poreikį. Todėl, skatinant natūralių amarų priešų buvimą sode, pavyzdžiui, sodinant žiedus, kurie traukia naudingus vabzdžius, galima sumažinti amarų žalą ir sukurti sveikesnę ekologinę sistemą.
Amarai yra neišvengiama sodininkystės problema. Tačiau suprasdami amarų gyvenimo ciklą ir plitimo būdus, galime efektyviau juos kontroliuoti ir sumažinti jų daromą žalą. Atidus stebėjimas, tinkama augalų priežiūra ir natūralių priešų skatinimas gali padėti išvengti didelių amarų antplūdžių.
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.