Kupranugariai – išties nepaprasti gyvūnai, prisitaikę maitintis pačiais atšiauriausiais, sausiausiais ir daugeliui kitų gyvūnų visiškai nepatraukliais augalais Žemėje. Nuo dygliuotų krūmų iki sūrių žolių – šie neįtikėtini žinduoliai sumaniai naudojasi aplinka, kad gautų būtinų maistinių medžiagų.
Nesvarbu, ar kalbėtume apie laukinius dvikuprinius kupranugarius, ar apie prijaukintus vienkuprius dromedarus, jų mitybos pagrindas yra išgyvenimas. Gyvendami atšiaurioje dykumų aplinkoje, šie gyvūnai maitinasi bet kokia augalija, kurią tik randa, net jei tai reiškia, kad jie ės dalykus, kurių dauguma kitų gyvūnų net neprisiliestų.
Prijaukintų kupranugarių mityba
Prijaukinti kupranugariai, tokie kaip arabiniai vienkupriai ir prijaukinti dromedarais vadinami vienkupriai kupranugariai, gyvena nelaisvėje, todėl jų mitybą kruopščiai prižiūri žmonės. Nelaisvėje laikomi dažnai šeriami grūdais, šienu ir džiovintomis žolėmis, kad būtų sveiki. Skirtingai nei jų laukiniai giminaičiai, šie kupranugariai neturi ieškoti maisto ekstremaliomis sąlygomis.
Vis dėlto, net ir prijaukinti kupranugariai yra pritaikyti valgyti kietą maistą. Jų tvirtos, bet lanksčios lūpos puikiai tarnauja atšiaurioje dykumų aplinkoje. Jie gali kramtyti dygliuotus augalus nepatirdami sužalojimų dėl savo tvirtos burnos. Be to, gebėjimas išgauti maistines medžiagas iš sausos augalijos daro juos neįtikėtinai efektyviais išgyvenant su minimaliu maisto kiekiu.
Ką valgo laukiniai kupranugariai?
Laukiniai dvikupriai kupranugariai gyvena atokiose Vidurio Azijos stepėse ir Gobio dykumoje, kur maisto ištekliai yra labai riboti. Skirtingai nei jų prijaukinti giminaičiai, jie priklauso nuo dykumų augalijos, įskaitant dygliuotus augalus, sausus krūmus ir net kietas žoles.
Jie taip pat gali valgyti sūrius augalus, kurių dauguma kitų gyvūnų vengtų. Ši savybė leidžia jiems išgyventi ten, kur kitos rūšys negalėtų.
Tokios organizacijos kaip Laukinės kupranugarių apsaugos fondas (Wild Camel Protection Foundation) stengiasi apsaugoti šiuos retus gyvūnus ir jų trapią ekosistemą. Kadangi laukiniai kupranugariai susiduria su ekstremaliomis sąlygomis, jie išsiugdė gebėjimą ilgą laiką išbūti be maisto, kaupdami energiją savo kuprose laikotarpiams, kai išteklių yra mažai.
Kupranugariai išgyvena atšiaurioje dykumų aplinkoje prisitaikydami prie bet kokio prieinamo maisto. Kai dykumos smėlis uždengia šviežią augaliją, jie savo stipriomis lūpomis nupusto smėlį ir pasiekia po juo esantį maistą. Jie taip pat gali gerti sūrų ar net sūroką vandenį be jokios žalos – tai retas gebėjimas tarp žinduolių.
Jaunikliai kupranugariai savo gyvenimą pradeda gerdami pieną, tačiau augdami greitai išmoksta valgyti viską, ką tik gali rasti aplinkoje. Nesvarbu, ar tai būtų kietas krūmas, ar sūrus žolynas, kupranugariai sumaniai manipuliuoja savo aplinka, kad surastų maisto ir galėtų tęsti savo kelionę.
Maisto vaidmuo kupranugarių visuomenėje
Kupranugarių visuomenėje maistas yra ne tik išgyvenimo šaltinis; jis taip pat vaidina svarbų vaidmenį jų elgsenoje ir judėjimo modeliuose. Bandos migruoja ieškodamos maisto šaltinių, keliaudamos didelius atstumus per dykumą.
Gerai pamaitintas kupranugaris yra stiprus kupranugaris, galintis nešti sunkius krovinius ir ištverti ilgas keliones be dažno maitinimosi poreikio.
Nesvarbu, ar tai būtų Vidurio Azijos stepės, ar Gobio dykuma, kupranugariai yra gyvas įrodymas, kad prisitaikymas yra raktas į išgyvenimą. Taigi, kitą kartą susimąstę, ką valgo kupranugariai, prisiminkite: net jei tai būtų kietas, sausas ar dygliuotas augalas, kupranugaris greičiausiai jį suvalgys.
Šaltinis: https://animals.howstuffworks.com/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
