Ar kada nors susimąstėte, kodėl save laikote intravertu? Galbūt tai ne įgimta jūsų savybė, o traumuojančių vaikystės patirčių padarinys. Psichologai teigia, kad nors mūsų polinkis į intraversiją ar ekstraversiją – yra dalinai įgimtas, gyvenimiškos patirtys ir reakcija į traumą turi lemiamos įtakos tam, kaip mes save suvokiame ir kaip elgiamės socialinėse situacijose.
Temperamentas ir asmenybė: kas mus formuoja?
Mokslininkai jau seniai teigia, kad temperamentas – tai įgimta savybė, kuri gana stabiliai išlieka visą gyvenimą. Tai dalis modelio, apimančio penkias pagrindines asmenybės savybes: atvirumą, sąmoningumą, ekstraversiją, sutariamumą ir neurotiškumą. Vis dėlto, vien temperamentas nėra lemiamas. Asmenybė formuojasi kaip dviejų veiksnių – įgimto temperamento ir gyvenimiškų patirčių – sąveikos rezultatas.
Pavyzdžiui, vaikas, gimęs su lėto prisitaikymo temperamentu, gali patirti palaikantį auklėjimą ir užaugti žmogumi, kuris ne tik jaučiasi gerai socialinėse situacijose, bet ir gali save laikyti ambivertu ar net ekstravertu. Tačiau priešinga situacija – kai vaikas patenka į netinkamą aplinką, kurioje nėra palaikymo, – gali suformuoti ne tik intravertišką, bet ir socialinio nerimo kupiną asmenybę.
Netinkamos aplinkos įtaka: ar intravertiškumas gali būti reakcija į traumą?
Vaikystėje patirtos neigiamos patirtys gali paveikti socialinių įgūdžių formavimąsi. Pavyzdžiui, jei vaikas, kuris jaučia prigimtinį atsargumą, yra gėdinamas, kritikuojamas ar ignoruojamas dėl savo jautrumo, jis užauga su įsitikinimu, kad socialinė aplinka yra grėsminga. Tai ne intraversija – tai baimė socialinio vertinimo, kuri formuojasi kaip reakcija į traumas.
Net į ekstraversiją linkęs vaikas gali tapti uždaru ir socialiai vengiančiu žmogumi, jei jo aplinka kupina patyčių, prievartos ar kitų neigiamų patirčių. Tyrimai rodo, kad socialinio nerimo sutrikimą turintys suaugusieji dažniau yra patyrę neigiamas patirtis vaikystėje, pavyzdžiui, skurdą, tėvų netektį ar nepriežiūrą.
„Paslėpta mokymo programa“: socialiniai įgūdžiai, kurių galėjote neišmokti
Mokykloje mokomės matematikos, istorijos, tačiau lygiagrečiai vyksta dar vienas, neoficialus mokymas – „paslėpta mokymo programa“, kurioje ugdomi socialiniai įgūdžiai. Tai įvyksta žaidimų aikštelėje, pietų pertraukos metu ar dalinantis paslaptimis su draugais. Tokie įgūdžiai kaip gebėjimas pakviesti ką nors prisijungti prie žaidimo ar užmegzti pokalbį, įgyjami bandymų ir klaidų būdu.
Tačiau vaikams, kurie gyvena stresinėje aplinkoje, dažnai trūksta psichologinių resursų šiems įgūdžiams lavinti. Pavyzdžiui, jei vaikas prieina prie kitų vaikų ir klausia: „Ar galiu prisijungti?“, ji rizikuoja būti atstumta. Jei šis vaikas turi palaikančius tėvus ir mokytojus, jis sugebės su tuo susidoroti. Tačiau jei jo gyvenimas jau kupinas įtampos, o psichologiniai resursai išsekę, atstūmimo rizika gali atrodyti pernelyg didelė, ir tai yra reakcija į traumą.
Jei jaučiatės socialiai nepatogiai, vakarėliai atrodo per daug „žmoniški“, o socialinės situacijos jus gąsdina, galbūt šie jausmai kyla ne dėl įgimtos intraversijos, o dėl to, kad vaikystėje neišmokote socialinių įgūdžių. Geros naujienos yra tai, kad šiuos įgūdžius galima įgyti bet kuriame amžiuje.
Net jei intraversija yra jūsų asmenybės dalis, tai nėra kalėjimas. Tai tik atspirties taškas. Kiekvienas gali ugdyti socialinius įgūdžius ir praturtinti savo gyvenimą naujomis patirtimis. Nepamirškite – asmenybė yra lanksti, o gyvenimo kokybė priklauso nuo mūsų pastangų ir pasirinkimų.
Šaltinis: https://www.psychologytoday.com/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.
