Neseniai paskelbta prancūzų aplinkosaugos organizacijos „Bloom“ ataskaita sukėlė tikrą bangą Europoje – visose ištirtose tuno konservų skardinėse iš Prancūzijos, Vokietijos, Anglijos, Ispanijos ir Italijos buvo aptikta gyvsidabrio pėdsakų. Tačiau ar tikrai konservuotas tunas pavojingas?
Kodėl konservuotas tunas turi gyvsidabrio?
Gyvsidabris – natūralus sunkusis metalas, į jūras ir vandenynus patenkantis tiek iš gamtinių šaltinių (pvz., ugnikalnių), tiek dėl žmonių veiklos, ypač deginant anglį ar išmetant pramonines atliekas. Vandenyje gyvsidabrį bakterijos paverčia į toksišką formą – metilgyvsidabrį, kuris kaupiasi jūrų gyvūnuose.
Kaip paaiškina aplinkos mokslų docentas dr. Andrew Turner iš Plimuto universiteto, kuo aukščiau gyvūnas maisto grandinėje – tuo daugiau gyvsidabrio jis sukaupia. Todėl tunas, kaip plėšrus žuvis, kartu su kardžuvėmis ar rykliais pasižymi aukščiausiais šio metalo kiekiais.
Ar tai pavojinga sveikatai?
Jungtinės Karalystės Maisto standartų agentūra (FSA), reaguodama į „Bloom“ tyrimą, ramino visuomenę – tunas saugus, jei vartojamas pagal rekomendacijas. Nors kai kuriuose mėginiuose galėjo būti viršytos normos, dauguma produktų atitiko teisės aktus. Tiesa, „Bloom“ neatskleidė konkrečių rezultatų ar analizės metodikos, todėl mokslinė bendruomenė ragina atlikti išsamesnius tyrimus.
Gyvsidabris yra vienas iš dešimties pavojingiausių chemikalų, pasak Pasaulio sveikatos organizacijos. Daugiausia žmonės juo apsinuodija per žuvį ir jūros gėrybes, todėl šios produktų grupės reguliariai tikrinamos.
Kodėl leidžiama daugiau gyvsidabrio tune nei kitose žuvyse?
Gali pasirodyti keista, bet tune leidžiamas gyvsidabrio kiekis – iki 1.0 mg/kg, o menkėje – tik 0.5 mg/kg. Pasak mitybos mokslų ekspertės Alex Ruani iš University College London, tai pagrįsta balansu tarp rizikos ir maistinės vertės. Tunas yra geras vitamino D, B12, jodo ir seleno šaltinis, tad sumažinti ribas drastiškai reikštų sumažinti jo prieinamumą kaip vertingo maisto.

Konservuotas tunas: ką sako rekomendacijos?
NHS (Didžiosios Britanijos sveikatos tarnyba) rekomenduoja:
- Nėščioms moterims ar bandančioms pastoti – ne daugiau kaip 4 skardinės tuno (po 140 g) arba 2 tuno kepsniaiper savaitę.
- Vaikams nuo 1 iki 3 metų – ne daugiau kaip viena maža skardinė (70 g) per savaitę.
- Vaikams nuo 4 iki 6 metų – viena vidutinė (140 g) skardinė per savaitę.
- Vaikams nuo 7 iki 12 metų – iki dviejų 140 g skardinių per savaitę, įtraukiant ir žuvis su mažesniu gyvsidabrio kiekiu.
Gyvsidabrio kiekis tune skiriasi priklausomai nuo rūšies ir sugavimo vietos. Pavyzdžiui, skipjack tunas dažniausiai turi mažiau gyvsidabrio nei geltonpelekis ar didžiaakis. Marine Stewardship Council duomenimis, apie 90 % skardinių tuno su jų ženklu Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje yra būtent skipjack veislės.
Kaip sumažinti riziką?
Jei mėgstate tuną, bet norite sumažinti gyvsidabrio suvartojimą, specialistai rekomenduoja:
- Riboti suvartojamą kiekį, ypač vaikams ir nėščiosioms.
- Rinktis mažesnes rūšis, tokias kaip skipjack.
- Įtraukti kitas žuvis su mažesniu gyvsidabrio kiekiu – lašišą, sardines, menkę, skumbrę (ne karališkąją, kuri turi daug gyvsidabrio).
- Valgyti įvairiai, kad gautumėte naudingų medžiagų ir išvengtumėte perteklinio bet kokios medžiagos vartojimo.
Konservuotas tunas ir toliau lieka vertingu ir patogiu maisto produktu, ypač jei vartojamas saikingai. Vis dėlto, informuoti vartotojai – saugesni vartotojai. Skaitykite etiketes, rinkitės patikimus gamintojus ir vadovaukitės rekomendacijomis. O svarbiausia – išlaikykite pusiausvyrą savo mityboje, įtraukdami įvairių žuvų bei jūros gėrybių.
Šaltinis: https://www.bbc.co.uk/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.