Aistra muzikai – Danijoje gyvenančios Agnės sėkmės garantas (Interviu)

[-[0]-]
Nuotr. Karla Kafer

Agnei Lastauskaitei dar tik 26-eri, tačiau ji jau dirba muzikos licencijavimo vadove Rusijos, Ukrainos, Baltijos ir kitų šalių regionuose „ Apollo Music“ atstovybėje Kopenhagoje.

Kaip žurnalui „Laikas.lt“ pasakojo pati mergina, jos gyvenimo šūkis labai paprastas – „niekada nesustoti, net jei tai patogu“, o savo sėkmės formulę ji apibrėžtų kaip „aistrą muzikai ir… gebėjimą pasitikėti savimi“.

Papasakok šiek tiek apie savo studijas ir apie tai, kaip atsidūrei Danijoje.

Pirmąjį bakalauro laipsnį apsigyniau Lietuvoje, V. A. Graičiūno aukštojoje vadybos mokykloje. Ten studijavau turizmą ir vadybą, o su mainų programa „Erasmus“ pirmą kartą išvykau į Daniją studijuoti ekonomikos. Po pusmečio sugrįžusi į Lietuvą, apsigyniau bakalauro laipsnį ir per tarptautinę „Hakes“ organizaciją sugrįžau į Daniją. Tik šį kartą į kitą miestą ir jau ilgesniam laikui. Studijavau „Århus Business College“ akademijoje rinkodarą. Studijų metu atlikau praktiką, kuri padėjo atsidurti Kopenhagoje. Ten dirbau paprastoje turizmo agentūroje.

Dauguma emigravusių studentų sugeba suderinti mokslus ir darbą, tačiau kaip yra Lietuvoje? Ar pati studentaudama dirbai?

Studijų metu dirbau tik Danijoje, Lietuvoje sunkiai tai pavykdavo, nes išeidavau iš namų 8 val. ryte ir sugrįždavau tik vėlai vakare. Be to, tai lėmė aktyvi veikla, „langinė“ tvarkaraščių sistema ir tėvai. Minėtasis „langinis“ studijų grafikas trukdė suderinti mokslus ir darbą. Žinoma, gali dirbti savaitgaliais ar naktimis, tačiau tai nėra išeitis, kai pinigai ganėtinai maži.

O skirtumas tarp Danijos ir Lietuvos švietimo sistemų yra elementari pagarba žmogaus laikui. To mūsų gimtinėje labai trūksta. Danijoje studijos trukdavo vidutiniškai iki 15 val., o blogiausiu atveju – iki 16 val.. Tuomet ramiai galėdavai eiti dirbti ar mėgautis laisvalaikiu.

O gal galėtum daugiau papasakoti apie savo darbą „Apollo Music“?

„Apollo“ grupėje pradėjau dirbti 2009 metais, tuomet dar tik su Baltijos šalių rinka. Tik vėliau viskas pradėjo plėstis ir augti, tad tapau vadove, atsakinga už keletą šalių, ir dabar, norėdama surasti geriausią sprendimą, turiu matyti bendrą vaizdą ir viziją iš viršaus. Nesu atsiribojusi emigrantė, kuri ignoruoja Lietuvą ir tautiečius. Bandau padėti Lietuvai išsiskirti kuriamais projektais ir net būdama Danijoje nors kartą per dieną pabendrauju lietuviškai.

Ar prieš tapdama „Apollo Music“ kolektyvo nare turėjai kokios nors reikalingos darbo patirties? Kaip apskritai gavai šį darbą?

Manyčiau, kad svarbu įsiminti vieną taisyklę: jei turi aistrą ar hobį, tu visuomet atrasi veiklos. Jeigu paklaustas konkrečiai žinosi, kas tau patinka, vadinasi – pasiseks.

Tačiau šiame versle privalai domėtis ir išmanyti muziką. Visą gyvenimą buvau muzikos „geek’as“. Pati šiek tiek grojau, dainavau, laisvalaikis ir tas buvo muzika. Tačiau pasirinkau studijas nė kiek nesusijusias su kūrybine veikla, nes pavėlavau. Per vėlai susigriebiau mokytis profesionaliai groti.

Tačiau neįmanoma išmokti mylėti, jausti, filtruoti muziką, tai turi turėti savyje. Mano darbas – tai muzikos ir verslo sintezė. Gauni begarsę, besielę medžiagą ir ieškai geriausio sprendimo, nes garsas – tai siela. Visuomet dėl to jaučiuosi tvirta, nes šis darbas – tiesiog aš.

Gyveni viename prabangiausių Europos miestų, ar vis dar tebegąsdina kainos? Ar tenkina atlyginimo ir pragyvenimo išlaidų santykis?

Tai manęs negąsdina, nes niekuomet nebuvau prabangos vergė. Man patinka paprastos, įdomios vietos, todėl galiu pasitaupyti ir pinigų visuomet turiu. Nors visgi aš jų neskaičiuoju ir negailiu. Tiesiog mano poreikiai nėra tokie dideli kaip galbūt kitų. Man Danijoje 5 000 kronų yra maži pinigai, o Lietuvoje 2 000 Lt jau būtų be proto daug.

Dauguma imigrantų skundžiasi gana dideliais mokesčiais Danijoje. Ką pati apie tai manai?

Taip, mokesčiai čia gana dideli, tačiau tu už juos taip pat kažką gauni. Galbūt tai nėra orientuota konkrečiai į užsieniečius, tačiau valstybė padeda studentams, gydymas nemokamas… Manau, kad dideli mokesčiai tam tikra prasme sulygina visuomenę. Čia nėra daug elgetų, vagių. Visi turi pinigų, todėl ir nusikalstamumo lygis yra kiek žemesnis nei Rytų Europoje.

Pinigų taupymas, kokiais būdais tai darai? Galbūt kažkur investuoji?

Kol kas neturiu tiek pinigų, kad kažkur investuočiau, bet žinau viena – mėgstu būti nepriklausoma. Stengiuosi taupyti, kad turėčiau neišsenkantį rezervą „juodai dienai“. Neturiu poreikio įsigyti namą, mašiną, naujausių technologijų ar vardinių prekių, tad mano išlaidos gerokai mažesnės nei kitų.

Agne, Tavo sėkmės istorija stulbinanti. Kaip pati galvoji, ar lietuviui sunku kažko pasiekti svetur, juk Tu šiuos stereotipus laužai? Kaip manai, kokios yra kitų galimybės?

Juk visi turi kažką išgyventi… Manau, kad didžiausia sėkmė yra aistra. Jei akys blizga – tau jau sekasi. Nors ir buvo sunku, aš į tai tiesiog nereaguodavau. Gyvendamas užsienyje turi suvokti, jog reikia mokėti pristatyti save ir vertę, kurią suteiksi darbdaviui. Ir nepaisant to, kad danai, kaip ir kitos tautos, pirmiau žiūri savų, žmogus turi jaustis reikalingas. Jei taip bus – jis tikrai kažką pasieks.

Reikia pasitikėti savimi, bet ir žinoti skirtumą tarp pasitikinčio ir įkyraus žmogaus. Tas, kuris tiki savimi, žinos, ką daryti, ir darys tai profesionaliai, nelips per kitų galvas. O kiti, deja, tampa savo pačių priešais.

Pabaigoje tiesiog pasidalyk keletu patarimų tautiečiams.

Nieko nėra neįmanomo, o savo gyvenimą susikurti iš naujo gali net ir juodžiausią dieną, nepaisydamas to, kurioje pasaulio vietoje esi. Reikia būti lietuviu, kuris kovoja, o ne pilku žmogumi iš Rytų Europos. Ir, beje, aš niekuomet nedaryčiau taip, kaip daro kiti.

Šis straipsnis publikuotas kovo mėnesio „Laikas.lt“ žurnale tema PINIGAI, kurį galite rasti Vilniaus ir Kauno viešose vietose arba [-[1]-] . Kiti numerio straipsniai:

Pinigai: kaip juos valdyti?
Kaip turkiškas kebabas virto lietuvišku
„Čiop Čiop“– maistas „be dramų“
Londone dirbanti Monika: „Svarbiausia – noras ir motyvacija“
Pusmetis internete – priklausomybė tarp 4 sienų (Interviu)
Londone dirbanti Monika: „Svarbiausia – noras ir motyvacija“
„Estomanės Giedrės istorija“ (Interviu)
Kaip Jonas Jonikaitis darbą rado (Interviu)
Kino teatrai Lietuvoje: mažieji dovydai prieš „ Forumo“ Galijotą?
Kiek monetų gatvės muzikanto kepurėje? (Foto)
Pasidaryk Pats. Nori interneto tinklalapio – susikurk!
Biuruose – ne tik kostiumai (Foto)
Motoakrobatiko Aro variklis – adrenalinas (Foto)
Kaip netapti apsimetėlio jogos mokytojo pelno šaltiniu?