Trečiadienį ir ketvirtadienį „Menų spaustuvėje“ įvyko dar vieno Gintaro Varno spektaklio premjera. Trijų dalių kūrinys, pavadinimu „Publika“ pateikė dozę intelektualaus ir elitino meno. Kartu ir iškėlė klausimą, kaip tokia kultūra gyvena Lietuvoje.
Teatras, kuriame svarbi moralė
Prieš pradėdamas pjesės statymo darbus, G. Varnas kiekvieno aktoriaus paklausė, ar jų moralė leidžia kurti planuojamus vaidmenis. „Publika“, tai spektaklis pagal vieno garsiausių XX a. ispanų poetų ir dramaturgų Federico Garcia Lorcos pjesę „Publika“ („El Publico“). Pjesė parašyta 1930 m., bet tik 1976 m. jos tekstas buvo išspausdintas Londone. Poetui gyvam esant pjesė nebuvo statoma, ir tik 1972 m. studentiškas teatras JAV pirmą kartą pjesę pastato pagal rankraščio kopiją. Suprantama, kad kūrinio pasirodymą teatruose taip ilgai stabdė moraliniai įššūkiai. Spektaklyje nagrinėjamos gėjų, revoliucijų, kitoniškumo apskritai temos. Todėl kai kuriems vaidmenims kurti ko gero reikėjo peržengti keletą tradicinių moralės normų. Nors spektaklis nėra nei šokiruojantis, nei vulgarus, tačiau tai gana sudėtingas, turintis daug prasminių linijų darbas.
Praėjus jau kone amžiui po pjesės parašymo ir 14 metų nuo pirmojo G. Varno šio kūrinio pastatymo, „Publika“ vėl kviečia žiūrovus. Kodėl? Kodėl dabar ir kodėl taip? O dar įdomiau – kodėl ir kaip apskritai gyvena teatras, ne vienam tiesiog pirštu durdamas į didžiausias įdas ir pagedimus.
„Visiškas mėšlas“ ar meno kūriniai?
„Kvaila publika į šį spektaklį neis“. Tuo įsitiknęs ne tik G. Varnas, bet ir visi spektaklio aktoriai. Po pirmosios premjeros tuo įsitikinti buvo galima lengvai. Sunku kvailiais (bent jau menų atžvilgiu) pavadinti Arūną Sakalauską, Sigitą Parulskį, kitus žinomus žmones. Tiek į „Publiką“, tiek į kitus „Utopijos“ spektaklius susirenka Lietuvos meno ir kultūros elitas. Bėda ta, kad elito vargiai užtenka dviems premjeriniams spektakliams, o daugiau norinčių sudėtingo, sunkaus ir daugiasluoksnio teatro ne visada atsiranda. „Visiškas mėšlas, tikra nuobodybė, visai nieko nesupratau“, – štai taip spektaklį apibūdino viena žiūrovė, trečiadienį teatrą palikusi jau po pirmo veiksmo. Tokių skeptiškai nusiteikusių buvo ir daugiau.
Žinoma, ne ką mažiau susirinko ir ištikimų režisieriaus gerbėjų, iki paskutinio veiksmo tikinčių, kad spektaklis bus geras ir prasmingas. Tiek vienų, tiek kitų žiūrovų „Menų spaustuvė“ daug nesurenka. Nenuostabu, kad kyla klausimas, kas dar be publikos skatina kurti tokio tipo teatrą.
Begalinis entuziamas
Atsakymo turbūt reiktų pradėti ieškoti kūrėjų asmenybėse. G. Varnas sugeba aplink save surinkti talentingų bendražygių, tikinčių režisieriaus idėjomis. Ne pirmą kartą su Varnu dirba Juozas Statkevičius, jo spektakliuose vaidina Gytis Ivanauskas, Sergėjus Ivanovas, kiti žymūs aktoriai. „Utopijos“ trupėje daug ir G. Varno rinkto aktorių kurso studentų. Vieną jų, Eglė Špokaitė pasakoja, kad „Publikoje“ dribti buvo itin įdomu ir smagu. Anot jos, pirmosios spektaklio repeticijos labiau priminė paskaitas, kuriose G. Varnas supažindino su F. G. Lorca, jo kūryba. Vėliau sekė pjesės analizė ir sunkus darbas kuriant vaidmenis. „Pjesė sudėtinga, iš pirmo žvilgsnio nelabai aiški, todėl reikėjo ją savotiškai atrakinti“, – sako aktorė. Entuziamo netrūko ir visimes kitiems trupės nariams. Geriausiai situaciją atspindi paties G. Varno žodžiai, ištarti dar prieš statant „Publiką“: „žmonėms tokio spektaklio nereikia, bet mes vis tiek jį rodysime“.
Ar verta kurti tokį meną?
Galbūt tokie režisieriaus žodžiai atrodo pernelyg pesimistiški ar dramatiški. Visgi nereikia pamiršti ir dabartinės kultūros padėties Lietuvoje. 40 – 60 Lt kainuojantys bilietai į trijų dalių spektaklį ne retam šiuo metu yra prabanga. Teatro „Utopija“ nariai neslepia, kad honorarai už šiuos spektaklius sudaro turbūt pačią mažiausią jų mėnesio pajamų dalį. Argi teatras neturėtų pats savęs išlaikyti? Galų gale, argi teatras neturėtų būti ta vieta, kur galėtų atsipalaiduoti ir papramogauti bet koks žiūrovas? „Utopijos“ komanda, regis, yra kitos nuomonės. Tą puikiausiai iliustruoja neseniai vykęs protestas prieš buvusį LNDT generalinį direktorių Adolfą Večerskį. G. Varnas tame proteste buvo viena iš svarbiausių figūrų.
Turbūt „Utopijos“ komanda ir ateityje nekeis savo stiliaus. Mums bus pristatomi spektaliai, kuriuos žiūrint spragėsių valgyti neteks. Kad ir kaip ten bebūtų, pelningiausiai veikiantys teatrai tikrai neina ir neis šiuo keliu. Šiuo metu daugiausiai uždirba tie, kurie rodo paprastus, pramoginius, greitus spektaklius. Intelektualus, meniškas ir dar pelningas teatras Lietuvoje šiandien yra utopija. Tai sunkiai paneigiamas teiginys. Atrodo, kad be kai kurių menininkų didelio entuziazmo, begalinio atsidavimo ir tikėjimo savo veikla, mes daugiau nieko ir neturėtume, tik pramoginius spektaklius. „Publika“ parodė, kad toks teatras, į kurį ateiti tikrai yra šventė, vis dar gali egzistuoti ir tai daro. Sunkiai, kiek šlubuodamas ir sunkiai sudurdamas galą su galu, tačiau egzistuoja. Jam tereikia tik publikos.